MAMA NAMUOSE. Trys valandos iš rytojaus (el. knyga) (skaityta knyga) | knygos.lt

Gera knyga! Drąsiai ir paprastai pasisakyta apie tai, apie ką kartais bijome pačios garsiai pagalvoti, nes liksi daugumos nesuprastas. Man patiko, rekomenduoju ir kitiems :)

Labai!

Labai prastai

Esu be 10min trijų vaikų mama, nuovargis nuo skirtingo amžiaus vaikų, kurios begalo myliu, mano kasdienybėje aptinkamas. Knygoje radau ramybę ir bendramintę. Nepajutau slogios nuotaikos, o atvirkščiai įdomias mintis, situacijas ir jų sprendimus. Tampa lengviau, kai kažkas pasidalina su tavimi požiūriu iš kito kampo. Ačiū – knyga nuostabi 👏👏

Iš komentarų matau labai daug neapykantos pačiai autorei… Kas gaila. Nes kūryba nekvestionuojama. Bet čia jau prasideda asmeniškumai. Mano pačios vertinimu knyga skurdi. Bet autorė, kaip minėjau turi nekvestionuojamą teisę kurti taip, kaip kyla nekvestionuojama emocija, impulsas, forma. Ji parašė, taip, kaip jai kilo. Daugumai nepatiko. Na kągi. Nepatiko. Būna, kad neįtaikai. Bet štai čia išlenda rašytojos susimovimas, nes ji bando įtikinti, kad čia tu žioplas, nes knygos nesupratai ir štai tu turi rimtų traumų. Jūs rimtai? :) Noras būti visada pripažintu - natūralus mūsų siekis. Tik rašytojui svarbiau rašyti iš užsidegimo, proveržio, aistros - ta aistra labai juntama skaitytojui. Pabaigai, palinkėjimas: jei dabar vaikų auginimo etapas, priimti tai kaip laikiną etapą ir kauptis viduje stipriai kūrybai, kuri sprogs kaip proveržis, išėjus į kitą etapą.

Džiaugiuosi knygos nepirkusi, o gavusi pasiskolinti. Kaip už tokią kainą tikrai būtų galima tikėtis jei ne išminties, tai bent gerai praleisto laiko, na kad nebūtų galima po to gailėtis skaičius. Deja, niekaip apie laiką su šia knyga negalėčiau kitaip apibūdinti kaip švaistymu. Džiaugiuosi tik, kad jis prabėgo greitai, nes knygiūkštė - iš esmės tualeto skaitinys - susiskaitė greitai. Nesuprantu tik, kur čia kitos komentavusios linksėjo galva ar patyrė emocinius kalnelius, aš nuoširdžiai tik nebent sukinėjau galvą į šoną kvestionuodama autorės sveiką protą. Sunku patikėti, kad ji augina net 3 vaikus neturėdama, panašu, jokių elementarių vaiko auginimo įgūdžių, nepasimokydama nieko iš patirties. Ir dar galiausiai apie tokią nevykusią motinystę parašo knygą. Nieko daugiau šios autorės neskaičiau ir labai abejoju, kad skaitysiu ateity.

Labai prasta knyga.Jau autorei reiketu pailseti.Cia galiotų patarimas,jei gali nerašyti,nerašyk. Daug klaidų,dviprasmybių,pasikartojimo. Suprantama,reikia pinigų,bet negalima siulyti vartojui nekokybišką prekę.

Anksčiau Vaivos Rykštaitės kūryba atrodė gyva ir turinti savitą balsą, tačiau ši knyga paliko visiškai priešingą įspūdį. Skaitant susidaro jausmas, kad autorė nebeturi ką pasakyti – temos kartojasi, mintys sukasi ratu, o pats tekstas atrodo rašytas iš inercijos, be vidinės motyvacijos ar pastangų. Pasakojimas slogus, fragmentiškas, su dažnais minčių šuoliais, kurie ne kuria, o ardo visumą. Ypač krinta į akis prastas teksto išpildymas: gausu redakcinių klaidų, stilistinio netvarkingumo, kas spausdintoje knygoje kelia nuostabą. Taip pat jaučiamas ryškus autorės atotrūkis nuo dabartinių Lietuvos realijų – vaizduojama aplinka ir mąstymas labiau primena pasenusias nuostatas nei šiandienos kontekstą, todėl bandymas kalbėti šiuolaikiniam lietuvių skaitytojui atrodo dirbtinas. Nemaloniai nustebino ir autorės santykis su skaitytoju: juntamas negebėjimas priimti, kad literatūra gali būti suprantama skirtingai. Vietoj atvirumo interpretacijoms jaučiama pamokanti, netgi priekaištaujanti pozicija, kuri tik dar labiau atstumia. Bendrai tai knyga, kurioje trūksta ir turinio, ir brandos, ir pagarbos skaitytojui. Susidaro įspūdis, kad autorė kūrybiškai išsisėmusi, todėl knyga ne įtraukia, o vargina.

Ankstesnes Rykštaitės knygas labai mėgau, buvo sudominusi ir asmenybė, sekiau ją socialiniuose tinkluose. Vėliau teko atsekti dėl per dažnų nusišnekėjimų, klaidų tekstuose ir akivaizdaus soc. įgūdžių trūkumo. Vis tik sugrįžus į Lietuvą pasiskolinau iš draugės šią knygą ir teko konstatuoti, kad rašytojos klaidos ir socialinių įgūdžių trūkumas jau persikėlė ir į spausdinamas knygas. Iš pusėtinai geros autorės Rykštaitė tapo visiškai nebeturinčia ką pasakyti ir voliojančia tą patį per tą patį. Vienintelis dalykas, kuris dar stebina šios rašytojos "kūryboje" - jos absoliutus atotrūkis nuo Lietuvos realijų ir tebesitęsiantis beviltiškas bandymas lipdyti turinį būtent lietuviškai auditorijai. Rykštaite, Lietuva jau seniai nebėra ankstyvų 2000-ųjų Kaunas.

Perskaičiau knygą, vietomis visai greitai skaitėsi, kai kur sunkiau, nes tikrai mintys šokinėja, nėra nuoseklumo. Knyga labiau priminė pokalbį su protinga, išsilavinusia, užsienyje gyvenančią drauge-mama, kuri tikrai labai yra pavargusi. Niekas nešokiravo, atskleistos nepagražintos motinystės spalvos. Graži knygos pabaiga. Vis dėlto, jei rašytoja tikrai tokia pavargusi - linkėčiau atrasti būdų kaip pabūti ilgiau nei parą be vaikų. Happy mommy - happy life.

Atrodo, kad vietoj terapijos kabineto buvo pasirinktas knygos rašymas.

Pavyduoles uzsiciaupkit!Produktyvi autorė ,sauni mama.Baikit pavydet,sėskit ir dirbkit pirmyn!

Rašytojai laikas pailsėti. Autorė visiškai išsisėmus. Neįdomi, besikartojanti, slogi knyga. Skaitant, tikrai jautėsi, kad rašoma tam kad rašyti, atrodo, kad net pačiai Vaivai neįdomu, trūksta pastangų tiek turiniui, tiek išpildymui. Labai daug klaidų, minčių šuolių. O šio kūrinio perliukas, jog autorė niekaip negali priimti, kad visi skaitytojai negali vienodai perskaityti ir suprasti jos kūrinio, kaip ir kitų autorių kūrinių, tačiau dėl to piktinasi, ir net aiškina kaip reikėjo skaityti/suprasti knygą. Labai liūdna.

Pati esu emigrantė, kaskart grįžusi per šv. Kalėdas Lietuvon vis užsuku į knygyną nusipirkti kažką lietuviško paskaityti. Taip ir šį kartą. Labai negalvojus pagriebiau, nes labai gražus viršelis buvo. Ties čia gerumas ir baigėsi. Tokio niekalo seniai buvau neskaičius.

Man knyga patinka, super, tikiu ji būtų topas užsienio leidyklose taip pat. Bet klaidos..jau pirmuose puslapiuose radau vieną klaidą, o 45 psl. net visas žodis praleistas :(

Ypač žavu stebėti, kaip autorė atkakliai ginasi nuo narciziškumo kaltinimų, tuo pat metu narciziškai sutrypdama visas jai nepalankias nuomones. Ironiška, bet knyga, regis, parašyta apie nieką – tik su daug pastangų tai paslėpti.

Labai labai labai patiko holistinė prieiga ir toks kritiškas visapusiskas savo gyvenimo vertinimas, charakterizavimas tarsi iš šalies, nieko neteisiant ir nesigiriant. Nu tiesiog WOW. Super, nereali knyga apie rodos tokį kasdienišką ir paprastą dalyką kaip vaikų auginimas, kuris realiai yra žiauriai moters gyvenimą ir pačią moterį transformuojanti patirtis. Vienintelis trūkumas - knyga akivaizdžiai per plona :) Skaičiau ją su pasimėgavimu ir taupydama, kad užtektų ilgesniam laikui. Tai buvo mano atostogų knyga. Ačiū Jums už tobulą kalėdinę dovaną!

Rykštaitė yra toks lietuviškos literatūros “fenomenas”, nes su pirmomis savo knygomis turėjo potencialo, bet kuo toliau, tuo labiau tampa tiesiog pajuoka. Susidaro įspūdis, kad vienintelis jos tikslas - rašyti atsainiai ir įdėti kaip įmanoma mažiau pastangų, bet vėliau išaukštinti finalinį rezultatą ir pykti, kai jis būna atitinkamai įvertintas. Dar neteko matyti lietuvių autoriaus, kuris aiškintų savo skaitytojams kaip jie turėjo suprasti ir priimti jų kūrinius. Jeigu jau kelinti metai moteriškė aiškina, kad buvo ne taip suprasta, gal būtų pats laikas susivokti, kad ji nemoka aiškiai rašyti ir komunikuoti? Be kita ko, šioje knygoje, kaip ir visuose autorės įrašuose/kūriniuose, pilna gramatinių ir loginių klaidų. Akivaizdu, kad autorė neturi net minimalios pagarbos skaitytojui ir jokiais proof read’ais neužsiiminėja. Belieka pasidžiaugti, kad blaivaus proto žmonės nesuteikė stipendijos šitam visažinystės kratiniui. Avoid.

Knyga nuobodi, chaotiška, minčių šuoliai varginantys. Apie nuviliantį ir neigiamai vertintiną turinį jau rašyta kitų, nesikartosiu, bet ne mažiau stebina itin skurdi kalba bei įvairių klaidų gausa. Tekstui labai trūksta profesionalaus redaktoriaus, akivaizdu, kad rankraštis nebuvo bent kiek atidžiau skaitytas, išleistas kaip papuolė, su loginėmis, faktų ir žioplomis teksto rinkimo klaidomis, kurių lengva išvengti tiesiog perskaitant tekstą. Ir dar pastebėjau cringe detalę - kažkas, ar pati autorė, ar artimas žmogus, tiek čia, tiek kitose knygų ir skaitymo platformose giria ir gina(si) pasikartojančiomis frazėmis. Nemačiau, kad rimti rašytojai taip elgtųsi. Geriau tą laiką, kuris skiriamas bandant įrodinėti, kad skaitytojai kažko iš esmės nesupranta, ne taip perskaitė, ne taip įvertino ir t. t., skirti tekstų gludinimui ir kokybiškesnio turinio kūrimui. Tiesiog daugiau pagarbos mūsų gražiai kalbai ir skaitytojui - nelinksėjau, nesijuokiau, nedėkojau, neliudijau ir nesitapatinau, kaip pasikartojančių komentarų autorė(s).

Nuostabi, kaip visada - NUOSTABI. Motiniškos gyvos emocijos tobulai sumegztos sakiniuose. Skaityti šią knygą - lyg pakuoti tobulai gražų saldainį, kuris burnoje ištirpsta kaip tūkstančiai patirtų prisiminimų... Kartu ir saldu, ir sūru, in ir jan, tu jauti, kad tai patyrei, jauti, kaip skauda, jauti, kad esi tame ne viena... Ir pagaliau matai, kad tai, kas neišsakoma, ta savaijauta... Ja gali perskaityti. Ir parodyti - va taip tada jaučiausi, taip!!! Ačiū, Vaiva. Ačiū, kad kuri ir daliniesi. Mūsų, tų, esančių kartu, DAUG!!!

Nesuprantu, kodėl tiek daug peikia šią knygą. Mane labai lengvai įtraukė, kaip ir visos Vaivos knygos, vietomis pasijuokiau, sužinojau naujų dalykų. O kai kurie atviri pasakojimai iš gyvenimo gal kartais ir nustebina, bet Vaiva tuo ir faina, kad ji papasakoja apie tai, ką kiti laiko užrakinę stalčiuje su daug užraktų. Man geriau taip, nei idealizuoti motinystę. Liebe Grüße iš Vokietijos:)

Knyga paliko gana blankų įspūdį – siužetas nuspėjamas. Skaityti buvo nuobodu, bet ir nieko įsimintino nepasiūlė.

Autorė su ta ekspansyvia, nuolat melancholiška motinystės tema, akivaizdžiai yra išsisėmusi. Ir dar labiau stebina tai, kad pati to nemato. Pritariančiųjų choras -daugiausia tokios pačios pervargusios mamos, kurios šioje knygoje atpažįsta save, bet tai dar nereiškia, kad tekstas yra literatūriškai stiprus. Motinystė nėra vienas skausmingas, monotoniškas jausmas - ji turi daugybę atspalvių, o čia jų tiesiog nebeliko. Autorė yra talentinga, tačiau talentas negarantuoja sėkmės kiekvieną kartą. Šį karta knyga nepavyko, ir tai reikia pasakyti tiesiai. “Lizos butas“ ir “Trisdešimties“ tapo bestseleriais ne be reikalo, nes tai buvo įtraukiančios, gerai sukonstruotos, gyvos knygos. Todėl ir heito ten beveik nebuvo. Visa ši audra aplink “Mama namuose“ kyla ne dėl teksto kokybės, o dėl autorės žinomumo. Jei tą pačią knygą būtų parašiusi nežinoma Kotryna iš Balbieriškio, šiandien apie ją niekas nekalbėtų. Tai influencerės statuso, o ne literatūros fenomenas. Vaivai palinkėjimas paprastas, bet būtinas: sustoti. Padaryti pauzę. Ir grįžti prie rašymo tik tada, kai atsiras naujos temos, gylis ir tikras vidinis poreikis pasakyti daugiau nei dar kartą tą patį.

Sitie komentarai kaip koks diskortas, daug negatyvumo ir daug daug netiesios. Nors nusipirkau knhga tikrai del komentaru, tokio skamdalo apoe kuri cia visos raso nepamaciau. Dar viena puiki Vaivos knyga, tai jeigu patinka pvz pirma kart mama ir melynas namas, sita knyga tu dvidju junginys. Nesuprantu visu situ komentaru, tikiu kad jais moterys tiesiog nori igelti. Perskaiciau beveik vienu ypu, lyg klausydamasi drauges idomaus pasakojimo apie jos gyvenima. Kaio ir draugei gal ne viskam primarily, bet vistiek pasakojimai istoriju be galo idomus. Talentas!!

Gerai sulipdyta knyga. Laisvalaikio skaitinys. Suskaiciau vienu prisedimu. Nusikeliau i Vaivos mamyste. Vietomis palinksejau ir norejau padekoti uz atviruma

Didžiulis malonumas skaityti šios rašytojos knygas!

Drąsi autorė. Skoningas, ryškus viršelis - disonansas tekstui. Gal tai buvo siekis. Atrodo autorės tikslas - legalizuoti sunkią motinystės išraišką. Psichologiškai jai labai labai sunku. Nežinau ką daugiau pridurti. Šiaip, sušiktai daugeliui sunku. Bet, kad jai taip sunku yra labai liūdna.

Vertinu knygą 4 žvaigždutėmis, nes Lietuvoje nėra daug tokių drąsių kūrėjų kaip Vaiva. Taip atvirai kalbėti apie savo gyvenimą reikia labai daug drąsos, o jos, mano nuomone, Lietuvos kūrėjams dažnai trūksta. Esu skaičiusi Pirmąkart mama ir Mėlyną namą – abi knygos nuostabios. Komentarai iš pat pradžių mane atbaidė, bet paklausiusi Vaivos atsakymo vaizdo įrašo „Instagram“ platformoje vis dėlto susigundžiau. Esu ir pati 2 vaikų mama, vaikų į darželį neleidau, todėl tikrai žinau, ką reiškia būti iki išprotėjimo pavargusiai ir pervargusiai nuo vaikų. Taip pat žinau, ką reiškia pogimdyvinė depresija, kurią išsigydžiau panašiais būdais, kaip ir Vaiva aprašo knygoje. Gyvenu ne LT, tai tas pavargusiu mamu kontekstas ir atviras dalinimasis labai pazystamas ir gydantis. Visgi knyga sukėlė nerimą dėl pačios autorės. Tikiuosi, kad situacijos yra paaštrintos dėl literatūrinio efekto, nes jei visa tai tiesa, toks gyvenimas rodo labai didelį įvairių resursų trūkumą. Iš knygos neatrodo, kad autorė būtų bloga mama – veikiau labai persitempusi, turinti sunkumų su emocijų reguliavimu. Taip, vaikai išveda iš kantrybės, taip pat ir vyras gali išvesti iš kantrybės, tačiau jei nebesusivaldai ir meti puodelį į vyrą, tai jau yra riba ir paskutinis lašas, į kurį būtina reaguoti. Dėl psichodelikų vartojimo – man pasirodė keistas pasirinkimas nedaryti bent keliu valandu pertraukos žindyme, tačiau sveikinu autorę už drąsą apie tai atvirai rašyti. Nesmerkit jos per daug uz tuos grybus, jeigu isgyde depresija tai labai svarbu. Gal tik siektiek neatsakinga zindyt ir trippint, bet gal ne 5 gramus ir sove. Pasitikekit,kad mama rizikas isivertino pati, kaip isivertinant rizikas ir taure isgerusios zindymo metu. Ir paskutinis dalykas, kurį norėjau pasakyti: nors knygos ištraukos ir nebuvo tiesiogiai publikuotos socialiniuose tinkluose, ir tikrai nemanau, kad teksto vertė sumažėja vien dėl to, jog jis atsiduria soc. medijoje (esu vaivos substack mokama prenumeratore). Visgi dauguma žmonių, tarp jų ir aš, piktinasi tuo, kad knyga, atrodo kaip „surašyta iš Instagramo“, nes didžioji dalis, drįsčiau sakyti, beveik visos istorijos, mintys ir įžvalgos – jau buvo pasidalintos autorės socialiniuose tinkluose. Tai nereiškia, kad tekstą jau buvau skaičiusi, tačiau mintys ir istorijos, beveik visos jau buvo girdėtos.

Vaivos knygą perskaičiau tikriausiai viena pirmųjų, skaitėsi ji greitai, bet slogutis liko ilgam ir nepaleido. Nustebau, kad knyga iš tiesų autobiografinė, o vaizduojamas gyvenimas ne fikcinis, bet autorės šeimos buitis ir kasdienybė. Skaitant vyliausi, kad sąsajos su tikrove nėra tiesa, o tik reklaminis triukas, todėl norėjosi pasitikrinti. Kartu dėmesį atkreipė užsipuolantis autorės tonas, kai bandydama pateisinti, ginti deja, bet nepavykusią knygą, skaitytojas pateikia kaip atsilikusias nuo Amerikos išpažintinės literatūros madų, traumuotas savo motiniškų ir vaikystės patirčių... Taip ir norisi paklausti, kaip galima vertinti psichodelikų vartojimą prie kūdikio, kas užkliuvo ne vienai komentuojančiai, ar tai įprasta motinystės dalis anapus Atlanto? Dar pasažai apie abortus, pyktį, savidiagnozes, dėmesio stoką vaikams, kai laikas leidžiamas lyg ir kartu, tačiau atsiribojus, užsiėmus savais reikalais, tarsi paralelinėj erdvėj... Liūdnà knyga, persmelkta visažinės matroniškos puikybės. Liūdnà ir dėl to, kad nesisolidarizuojama su kitokių patirčių moterimis, tiek mamomis, tiek ir vaikų neturinčiomis. Net pati motinystė suvokiama gyvūniškai, instinktyviai, primityviai, "natūra" nugali prieš "kultūrą", "paviršius" prieš "gelmę", todėl atrodo vienplanė, priartėjanti prie pirmykštės bendruomenės būvio, izoliuota, nebepakankama ir neaktuali laikui, kuriame gyvename. Pasigedau įžvalgumo, įsiklausymo, jautrumo dabarties mamiškoms ir moteriškoms patirtims, jų greitam, atsakomybių ir darbų pripildytam gyvenimo ritmui. Nustebino ir nesubtilumas kalbant apie vaikų neturinčias ar nesėkmingai bandančias jų susilaukti moteris. Lyg ir bandoma varžytis, iš aukšto įrodinėti savo gyvenimo ir motinystės išsipildymo tiesas, tik kam to reikia.. Nemažai tokių vietų mintys sudėliotos mechaniškai ir nerūpestingai tarsi būtų sugeneruota AI ir paskaičius lieka kartus poskonis.

Apskaigusi nuo psichotropinių medžiagų motina pažindo savo kūdikį ! Someone please call 911 !

Be visų komentaruose išvardintų abejotinų vietų knygoje turiu dar vieną - kaip jaustis jos mažiausiam vaikui, kai paaugs ir skaitys visą knygos skyrių apie tai, kaip mama jo nenorėjo, tikėjosi, jog persileis, kiek jis sukels nepatogumų, kaip gadins jos svajones ir pan. Gal tai ir buvo to momento jausmas, dabar džiaugiamasi vaiku, bet ar reikėjo tai dėti į knygą? Ir aišku šokiruoja, jog influencerė pasakoja apie depresijos gydymą stebuklingais grybais, ypač prie mažo vaiko. Labai tikiuosi,kad tai nebus paskata kitoms mamoms užsiimti tokia savigyda.

Kažkada mėgau Rykstaite. Mano kartos autorė, pirmos knygos tada rezonavo, buvo aktuali , bet , gal kai pats žmogus esi jaunas. Dabar jau keletas knygų, kai autorė pati kartojasi temose , dubliuoja su savo soc. tinklais, tekstus copy pastina ir leidžiasi pati knygas . Nenuostabu , kad leidyklos jos atsisako . Nesąžininga ir jautiesi apgautas, pirkdamas, prenumeruodamas, bet skaitydamas tą patį per tą patį. Kiek galima tu socialistinės hipes svaičiojimų. Ir žemiau esantiems komentarams pritarčiau , pati esu mama , jau daug metų , viskas praeita . Bet kokie dalyką aprašomi knygoje - tai jau patologija ir pagalba jums būtina kuo greičiau.

Labai menka knyga.Tikrai,autorei vertėtų pagalvoti, ar vertėjo ją paleisti. Kiek blogų komentarų,o problemos rimtos…

Čia kas nors sureaguos ar lauksime dar vienos , neduok Dieve, mažamečių ar ligotos motinos tragedijos ? Būtų autorė Lietuvoje , tam yra e-policija, vaikų teisės ar medikai. O dabar, kad havajuose , tai galime drąsiai rašyti apie savo vaikų nepriežiūrą , švelniai tariant. Autorei linkiu kuo skubiau kreiptis profesionalios pagalbos į medikus. Jei Havajuose tokių nėra , yra Lietuvoje.

Kažkoks instagram storių rinkinys, o ne knyga. Jokio personažų augimo, siužeto, nieko nėra. Daug jau girdėtų istorijų, nauja bus nebent bus tiems kas neseka Rykštaitės instagrame. Labai neįdomi knyga, daug vietų kur nustebino smurtas, psichologinis ar daiktų mėtymas, psichodelinių grybų vartojimas prie kūdikio ar tiesiog nešvara.

Pirma - pastebėjau, kad visiškai normalūs ir neįžeidžiantys komentarai yra trinami, kodėl, knygos.lt? Antra - knygą perskaičiau per porą valandų, ačiūdie skolintą, tad nuostolis menkas. Tekstas meniškai nevertingas, chaotiškas ir skurdus. Bet svarbiausia ne tai: knyga šokiruoja aprašomos nebrandžios, destruktyvios elgsenos normalizavimu ir atsakomybės stoka. Atrodo, kad skaičiau paauglės hipės, užstrigusios pietinių valstijų buityje su trimis vaikais, kelių dešimtmečių senumo dienoraštį, kurį atsiversti suaugus būtų nejauku net pačiai jo autorei. Tiesa, dienoraštis dailiu viršeliu ir piešinėliais, parankiota šiek tiek atsitiktinių citatų, faktų apie motinystę iš įvairių skaitinių, bet visa tai tekste atlieka balasto funkciją. Už knygą įdomesni pasirodė atsiliepimai: dalis teigiamų, parašytų panašiu braižu, dar dalis parašytų aiškiai knygos neskaičiusių, nes sunkiai įsivaizduoju neasocialaus asmens tapatinimąsi pvz. su epizodu kai narkotinės haliucinogeninės medžiagos vartojamos šalia mažamečių ir kūdikio. Atrodo, kad autorė ir jos aplinka apjungė pajėgas liaupsių rašymui. Nors išmokti priimti kritiką ir įsiklausyti net ir į tuos neigiamus atsiliepimus būtų verta.

Man atrodo mes jau matėme tokį atvejį Lietuvoje, kai du narkotinių medžiagų pavartoję žvėrys (žmonėmis nepavadinsi) nukankino keturmetį iki mirties. Po to sekė Matuko reforma. Gal iki Havajų dar žinios neatėjo? Kada mes nustosime normalizuoti smurtą (fizinį, psichologinį) prieš vaikus? Būtent tai ir daro ši knyga. Kaip galima laikyti smagiu ar juokingu autorės aprašomą epizodą, kur motina vartosi šalia savo trijų mėnesių kūdikio pavartojusi psichotropinių medžiagų? Mamos, tikrai atpažįstate save?? jei atsakymas taip - jums reikia pagalbos.

Labai laukiau šios knygos pasirodymo ir galiu drąsiai sakyti – ji visiškai nenuvylė. Knyga labai patiko, o autorė, kaip visada, įtraukė nuo pat pirmos pastraipos. Vaivos Rykštaitės rašymas man be galo artimas – jame tiek tikrumo, jausmo ir atpažinimo, kad skaitant norisi sustoti, pagalvoti, o kartais ir nusišypsoti ar nubraukti ašarą. Tai knyga apie be galo mylinčią mamą, kuri viską daro dėl savo vaikų, kad tik jie užaugtų su gražiais, šiltais prisiminimais. Skaitant labai lengva atpažinti save, savo mintis, abejones ir pastangas būti gera mama, net kai kartais tam pritrūksta jėgų. Tikrai rekomenduosiu šią knygą ir mamoms, ir draugėms, kurios dar neturi vaikų – kad jos galėtų geriau suprasti mane, motinystę ir tai, kas vyksta mamos širdyje. Tai šilta, jautri ir labai reikalinga knyga, kuri dar ilgai išlieka mintyse.

Knyga lengvai, įtraukiančiai skaitosi. suprantu, susimąstau, linkčioju. Ypač patiko paskutinis skyrelis! Ačiū Vaivai už knygą.

Puiki knyga – įtraukianti ir paliekanti ilgai išliekantį įspūdį. Skaitosi lengvai, bet verčia susimąstyti.

Moters, kuri nelabai mėgsta vaikų, taip pat ir savų, dienoraštis.

Jei rasytoja turi tiek heiteriu, reiskia, ji eina teisingu keliu.

Knyga neverta net 1 žvaigždutės. Gaila išleistų pinigų šiai knygai.

Suintrigavo Vaivos įkelti atsiliepimai apie knygą Instagrame, todėl nuskubėjau ir aš nusipirkti ir staigiai perskaičiau per pora vakarų. Esu skaičiusi 'Pirmą kart mama', kuri man labai patiko, tikriausiai dėl to, kad buvau ką tik susilaukusi savo pirmosios dukrytės ir daugelyje aprašytų situacijų atpažinau save. Vėliau skaičiau ir 'Mėlynas namas Havajuose', tačiau ši knyga pasirodė ne mano skoniui. Na o apie naujausią kūrinį galiu pasakyti tik tiek - neverta pinigų. Pasijutau apgauta, nes negavau to kas žadėta. Tai yra smarkiai prastesnis 'Pirmą kart mama' ir 'Mėlynas namas Havajuose' tęsinys. Nebuvo jokio gylio, praplaukta visišku paviršiumi, labai nuobodu, kai kur tekstą tiesiog praleidinėjau, nes jau buvo skaityta, matyta, girdėta ir užtai nebeįdomu. Jeigu sekate Vaivą socialiniuose tinkluose, tai knygoje nėra to, ko jūs nebūtumėte matę, tai tiesiog negaiškite laiko.

Tokios knygos , tai visų pirma , nepagarba skaitytojui ir sau, kaip autoriui. Trumpai tariant - patingėta parašyti gerą knygą :) tikrai ne visi soc medijos postai verti dėti į knygą. Tai jau kartą skaitėme autorės kitoje knygo. O čia ir vėl tas pats per tą patį.

Puiki

Nepaprastai keista skaityti neigiamus atsiliepimus ir "specialisčių" priskiriamas diagnozes autorei. Kas dar keisčiau, kad visų neigiamų komentarų stilistika tokia pati, tarsi tai būtų vieno ir to paties žmogaus komentarai.

Ačiū už atvirą laišką visoms pavargusioms mamoms.

Atrodo lyg skaitytum nelaimingos moters dienoraštį. Tikiuosi autorė kreipsis pagalbos.

Perskaičiau komentarus ir pasibaisėjau!Nejaugi juos rašo tik tos,kurioms nepatinka autorė.Bet matau,kad pateikta konkrecių problemų. Pavarčiau knygą ir nutariau nepirkti.Panašu,kad neigiami komentarai yra tiesa.

Labai daug minčių, nėra vieno bendro teksto, asmeniškai nesupratau knygos idėjos... Didele dalimi minčių reiktų dalintis su draugėmis ar psichologu, o ne knygoje...

Tai pirmoji šios autorės knyga visai netyčia pakliuvusi man į rankas. Turiu filologinį išsilavinimą, todėl akį siaubingai rėžė tekste paliktos gramatinės, skyrybos, rašybos, logikos klaidos. Kodėl nesklebiama korektoriaus/ės pavardė? Man kaip lietuvių kalbos puoselėtojai tiesiog šlykštu buvo matyti rusiškus keiksmažodžius atspausdintus ant popieriaus. Daug teksto užima labai neįdomios ir visai nevertingos, neįtraukiančios kitų knygų, filmų apžvalgos. Labai dideli minčių šuoliai, nėra jokios intriguojančios istorijos, veikėjų, o tiesiog tai yra autorės dienoraštis. Vienu žodžiu labai liūdna.

Šią knygą pavadinčiau "Pavargusios ir gyvenimu nepatenkintos namų šeimininkės dienoraštis". Daug padrikų pasakojimų apie autorės nelinksmą kasdienybę, tam tikros vietos knygoje šokiravo, nesuprantu, kokiu tikslu tam tikri gyvenimo įvykiai skelbiami. Mano atrinkti "perliukai": - autorė vis "netyčia" pameta, o geranoriški žmonės vis grąžina su***tą (jos žodžiais) mašinėlę. Mašinėlę atnešusiam Jehovos liudytojui be žodžių užtrenkiamos durys prieš nosį. - autorė išsigydė depresiją (oficialiai nenustatytą) psichodeliniais grybais. Apsinešusi gulėjo prie vaiko, kuris jai tuo metu atrodė kaip spurdantis mėsos gabalas be sielos. - autorės mama pasakoja apie per ilgai trukusias pagirias, kurias mėgindama gydyti pas specialistus sužinojo, jog laukiasi autorės. - apie nubyrėjusį tinką sienoje, kuomet barnio metu buvo sviestas puodelis į vyrą, bet pataikė į sieną. - šaukimas ant vaikų taip garsiai, jog iš kiemo atbėga jos vyras, prašydamas valdytis, nes kaimynai iškvies policiją - nuvykus į ligoninę autorė pamiršo, jog atvyko su dviems vaikais, o ne vienu. Kūdikis buvo paliktas palatos kampe vienas. Daug komentarus rašančių mini, jog knyga priminė jų gyvenimą. Užuojauta tada :)

Rašau komentarą vien dėl tų pavyduolių ar pavyduolės, rašinėjančios piktus komentarus. Atsvarai. Negalėjau atsitraukti nuo knygos. Citavau ir vyrui, ir pažįstamoms. Ir tikiu, kad ne vieną suintrigavau perskaityti. Vaiva Rykštaitė rašo apie nenugludintą, nepagražintą mamų kasdienybę, apie tą spaudimą tilpti į visus rėmus, kurie dažnai tampa spąstais. Knyga, kuria skaitydama ir susigraudini, ir kvatoji. O neigiami komentarai, manau, tik dar labiau intriguoja įsigyti knygą ir patikrinti, ar tiesą ta/ tos komentatorės rašo :))). Puiki knyga! Ir jau laukiu sekančios!

O aš neturėjau ką veikti, tai perskaičiau visus tuos vienetukais įvertintus atsiliepimus 😀 Tai ką galiu pasakyti - nelaiminga komentatorė išsikvėpė. Pradeda rašyti panašiomis frazėmis, daro tas pačias stilistines klaidas. Nesunku suprasti, kad čia atakuoja vienas ir tas pats žmogus. Knygą perskaičiau greitai, net nepastebėjau kaip įtraukė. Visą aprašomą jausmų spektrą gali suprasti tik mamos. Aptariamos temos man asmeniškai nebuvo naujos, kadangi pati daug mąstau apie tai ir mano požiūris į vaikų auklėjimą panašus kaip autorės. Tačiau įdomu skaityti, kai rašymo stilius toks lengvai plaukiantis, meniškas, bet su sarkazmo prieskoniu ir tokiu lengvu, tikru, atviru žargonu. Kaip ir kitos autorės knygos, ji pulsuoja atvirumu, nėra jokio apsimetinėjimo. Kas yra svarbu skaitant kitoms mamoms. Ne dalyvavimas žiurkių lenktynėse, o suvokimas, kad motinystė gali būti įvairi, kad turi teisę jaustis kaip jautiesi - sukuria tokią bendrystę ir leidžia labiau suprasti kitas mamas.

Janina, Lina, kt. - vis dar matau, kaip dedi ir po dvi žvaigždutes po savo šlykščiais pavyduolės komentarais, bandydama pėdas sumėtyti:) gali jau po 3 žvaigždutes pradėt dėt:)

Tikriausia normali leidykla tokios knygos neleistu. Jaučiasi autorė išsikvėpusi ir pikta.Tik jai reikėtų pagalvoti ir apie ateitį.Taip viešai išstatyti savo šeimą.Vaikai užaugs ir paklaus, kodėl taip parašyta.Išimčiau šią knygą iš apyvartos…Kol nevėlu…

Nuostabi knyga, skaičiau taupydama, norėjau kuo ilgiau pratęsti skaitymą. Kiekviename puslapyje linksėjau, kiek tai artimos situacijos. Knygą jau paskolinau draugei, laukiu kol galėsim aptarti.

perskaičiau beveik visas autorės knygas, visos puikios, KAIP IR ŠI. Skaitau tuos neigiamus atsiliepimus ir tiesiog WOW, kai kurioms užtenka proto parašyt, kad neskaičiau, bet vertina 1*. Turbūt ir visos kitos, kurios taip vertina daro ta IŠ PAVYDO, juos trigerina autorė, jos atvira nuomonė. Linkiu tokioms nueiti prie veidrodžio ir pažiūrėti į save, pamatysit, kokios nelaimingos esate, o gal ir nepamatysit, bet žinokit, tikrai tokios esate...

Džiaugiuosi, kad yra tokių drąsių moterų kaip autorė, gebančių dalintis nedankstyta motinystės realybe ir visais jos atspalviais. Knygoje atpažinau savo patirtis, bei stebėjau visai kitokios, nei aš, mamos išgyvenimus ir mintis, kas vertė stabtelėti, nebyliai padiskutuoti ir praplėsti akiratį. Čia įdomiai atsiskleižia tiek šiuolaikiškas požiūris, tiek kartų palikimo įspaudai, ką autorė apmąsto ir nebijo priimti, kaip savo tapatybės dalį. Mamoms ir ne mamoms labai rekomenduoju.

Vaivos Rykštaitės knygų neskaičiau ir neketinu skaityti, nes, manau, jos skirtos tik nusivylusioms namų šeimininkems ir namuose sėdinčioms mamoms (koks ir yra knygos pavadinimas) kurios be jokio kritinio vertinimo svaigsta šios autorės kūryba. Vaiva turbūt soc.tinkluose tuoj piktinsins, kaip žmonėms drįsta ją bekritikuoti jos knygas arba tiesiog kaip jos vėl nesuprato. Taip ji kalbėjo ir po "Mėlyno namo" nesėkmės - kad jos nesuprato kvailos skaitytojos.

Ačiū Vaivai už dar vieną atvirą, intymią, jaukią knygą. Trumpi kasdienybės siužetai, prabėgančios daugiavaikės mamos mintys mane ir graudino, ir juokino, o vietomis sunervino. :) Buvo labai įdomu save paanalizuoti ir paklausti, o iš kurios mano vietos kyla vienos ar kitos nuomonės nepriėmimas? Skaičiau ir svajojau apie tokią mamą-draugę, su kuria būtų galima dalintis, diskutuoti ir atvirai filosofuoti. Linkėjimai į Havajus, Vaiva, tau ir vėl pavyko!

Aš galvoju, kad daug blogų komentarų, nes knygą spėjo perskaityt tobulos nedirbančios mamytės, kurios augina vieną vaiką ir jį popina. Dabar Lietuvoj vieną vaiką augina kokio 4 šeimos, seneliai 2 poros dėdžių tetų, kurie neturi vaikų. Kokia vienturčių visuomenė užaugs, net baisu pagalvot. O vienos mamos, kurios neturi pakalbos ir turi kelis vaikus, puikiai supras šią knygą.

Labai gaila, kad autorė mano, kad galima tiesiog sudėti savo padrikas instagram ištraukas. Labai nuvylė, ir atmintin iškilo autorės pasidalinimas, kuomet ji buvo labai įsižeidusi, kai viena intelektualiausių, tarptautiniu mastu leidžiamų Lietuvos rašytojų atsisakė perskaityti jos kažkurios knygos rankraštį, ar net neatsiliepė į jos prašymą. O varge, jei ji būtų tai paskaičiusi… Labai liūdna manyti, kad tai kas Lietuvoje jau bandoma išrauti su šaknimis, Havajuose gyvenančiai autorei, save laikančiai Amerikos piliete yra priimtinas emocinis ir kt. smurtas prieš vaikus, nesitvardymas, medžiagų vartojimas turint kūdikį, menstruacijų rodymas 2-3 m vaikui, kuris nei gali nei turi dar galėti suvokti kas vyksta su moters kūnu. Autorei reikalingi tėvystės psichologinių ir/ar socialinių įgūdžiu kursai, specialistų pagalba. Labai blogai.

Nuostabi knyga, leidusi pasijusti ne vienišai savo, kaip pirmą kartą mamos, jausmuose.

Labai neįdomi knyga, vos perskaičiau. Atrodo autorė visiškai išsikvėpusi, aprašinėja sapnus, knygas, influenceres. Daug psichologinio ir net kažkiek fizinio smurto prieš vaikus. Tokia kaip asociali motina iš 24 valandos laidos tik kad iš Havajų, o ne kažkokio Lietuvos užkampio. Nerekomenduočiau niekam. Atrodo tikrai prasta rašytoja, prastai parašyta, daug anglicizmų, atrodo rašytojos žodynas skurdus. Kad ir sunkiai skaitėsi greit perskaičiau, nes didelis šriftas, dideli tarpai tarp eilučių ir daug palikta tuščios vietos lapuose, įdomu koks žodžių kiekis knygoje, tikrai galima padaryti daug plonesnę knygelę pataupant popieriaus. Autorė apsimeta ekologiška, bet būtų užtekę ir daug mažiau popieriaus. Nekeista, kad pati autorė leido šitą knygą, nes jokia normali leidykla ją perskaičiusi nebūtų išleidusi

Nesuprantu iki siol kaip knygos.lt leidzia komentuoti visiems, net kas sios knygos ir nepirko. Taip pat daug izeidzianciu komentaru, kurie turetu buti trinami, bet deja jie vis dar matomi. Rasytoja ji tikrai gera, bet ne visos knygos tinka visiems. Taip jau yra.

Nenustebino komentarų kiekis. Kaip ir nenustebino, kad leidyba pasirūpinusi yra pati autore . Tai vistik sveiko proto LT leidyklose dar yra , ir jokia save gerbianti leidykla nesutiko išleisti šių liguistų kliedesių.

Knygą pirkau. Keista, kad tokie leidiniai apskritai išlindo į dienos šviesą. Neeikvokite savo laiko.

Šokiruota . Baigiau knygą ir nesuprantu, kaip galėjo tokie tekstai lengvai praeiti tiek žingsniu iki knygos išpildymo. Ką mąstė redaktorius , ką mąstė leidyba leisdama tokį tekstą? Jums viskas ok dėl to, kad rašytoja - psichinių sutrikimų turinti mama, narcize , akivaizdžiai tekste neslepianti pasyvios agresijos ir psichologinio smurto savo vaikų atžvilgiu? Jums normalu ,kad autorė tai pateikia kaip normą? Redaktorius knygos turėjo pirmas reaguoti į tokia egocentriška autores išpažintį. Tai nėra normalu ! Skraidantys puodeliai į sienas nėra normalu! Nėra normalu motinos depresija ir psichozė vaikų akivaizdoje . Kur medikai? Kur pagalba šeimai ? Nuėjau į autorės soc tinklus .. Autorė taip iš tiesų ir gyvena! Soc tikluose matome šios knygos “iliustracijas” Tie vaiką iš tiesų taip gyvena kaip knygoje! Tai nenormalu !

Perskaičiau. Tikrai potencialo turėjo, bet mano nuomone liko visiškai neišbaigta. Ar terminai spaudė, ar iš pačios knygos sprendžiant, gal autorės psichinė sveikata buvo trugdis. Padrika, lyg kažkoks tekstų rinkinys bet kaip lipdytas į vieną. Tikrai labai paviršutiniškai ta motinystė aprašyta, taip pat, kas krenta į akį, daug ne pačios autorės, o tiesiog kitų rašytojų tekstai atpasakoti autorės, užrašyti kaip savi. Viskas jau kažkur girdėta, skaityta, matyta. Bet būtent tos vietos kur kitų autorių mintys apie motinystę ir buvo kažko vertos. Skaitant autorės šeimos situacijas, tai visiška bedžiaugsmė tamsuma. Pagailo jos kaip mamos, kad tais sunkiais momentais ji buvo viena, be jokios išorinės pagalbos. Įdomu, kodėl nesikreipė į specialistus, tiek dėl savęs, tiek dėl vaikų gerovės. Tikrai jokių ten socialinių darbuotojų nereikia, bet gero psichologo mamai tai tikrai. Autorės burnos užspaudimas klykiančiam vaikui, grasinimas vaikams trenkti, bei "įmūryti į sieną", žveriškas rėkimas, tai neturėtų būt traktuojama kad tai yra kažkokia notmali praktika. Visumoje apibendrinus, tai net nežinau ar kam rekomenduočiau, bet gal ir verta paskaityti, ir jei atrandate ten save, ieškokite pagalbos dėl savo ir vaikų gerovės.

Knyga susiskaitė lengvai, tačiau man ją skaitant atrodė, jog tiesiog toliau scrollinu Instagrame. Visi skyriai skaitėsi kaip atskiri postai apie motinystę, jautėsi, kad autorė aktyvi socialiniuose tinkluose ir supranta, kas "kabina" auditoriją. Tik man tie ala trigerinti turėję dalykai pasirodė gan nuobodūs ar jau skaityti anksčiau pačios autorės storiuose, pritrūko originalumo ar gilesnės minties. Manau kad kaina neatitinka turinio, jei kainuotų iki 15 eur vertinčiau geriau

Pritariu visoms, kad knyga įtraukia ir sukrečia. Deja, blogąja prasme. Po kiekvieno neadekvataus elgesio aprašymo, skaitai toliau ir tikiesi, kad autorė nebepateiks staigmenų. Deja deja. Autorei reikėtų ne knygas leisti apie neva drąsią motinystę, o pasimokyti socialinių įgūdžių.

Knyga įtraukia nuo pat pradžių, turi daug emocinės gilumos ir palieka stiprų įspūdį. Puikiai parašyta!

Kas nors iškvieskite tarnybas šiai šeimai. 112 arba vaikų teises-autorė akivaizdžiai rašo ir prisipažįsta apie savo vaikų nepriežiūrą , smurtą jų atžvilgiu , apie savo nestabilią psichiką ir socialinių įgūdžių trūkumą. Tai nėra normalu! Čia pagalbos šeimai ir motinai, vaikams šauksmas.

Nors rašytoja deklaruoja, kad nevartoja alkoholio, man jau kyla įtarimas, kad ji priklausoma nuo žolės ar nuo kitų psichoaktyvių medžiagų. Kaip galima taip viešai deklaruoti savo neatsakingumą ir ne meilę savo vaikams? Skaitau ir atrodo, kad nusipirkau knygą žmogaus, kuris turi labai rimtą asmenybės sutrikimą, bet to nepripažįsta ir iš to dar bando kažkokią intrigą padaryti. O iš tikrųjų tai tik trigerina skaitytoją. Nžn, tokios knygos skirtos nebent tokioms pačioms narcizėms kaip ir ji, kad savo destruktyvų elgesį galėtų kažkuo pateisinti. Cancel

Toks ispudis, jog knygos atsiliepimai arba Vaivos mega fanu kuriems tinka absoliuciai viskas, arba jos heiteriu, kurie kometuoja, nes gali pavaryt cia, nors knygos nei skaite, nei ruoshiasi skaityt. Knyga pasirode vidutiniska. Kai kurios dalys tikrai patiko, bet bendrai knyga nuvyle. Kaip ir paskutine autores knyga, taip ir si man yra jos instagram postu sudejimas i knyga. Jau aprasyta, matyta, diskutuota. Dabar autore ant bangos, influencina, rasho substacke - naujai knygai turbut tiesog nelieka jegu ir ideju. Vaikai, vyras, tas pavargimas, tai laiminga, tai ne, tai labai drasi, tai nezinanti ko nori, pamokslaujantis tonas, nors pati autore tokio labai nemegsta. Pabodusios temos. Manau skaitytojai kuri neseka Vaivos si knyga galbut patiks labiau. Pliusai - iliustratorei. Man idomesne autores ankstesne kuryba. Reikes pasinaudot pacios Vaivos pasiulymu ir daugiau jos knygu neskaityt. Uzteks ir to ka rodo, rasho socialiniuose tinkluose.

Netrinkite komentarų kurie nėra pikti ar ižeidžiantys, tiesiog knyga tikrai prasta, nemaloni, autorė ignoruoja savo vidinius demonus ir bando įvynioti tai į humorą

Tas kas turėtų būti palikta psichoterapijos kabinete seansų metu, nebūtinai turi išvysti dienos šviesą. Tokia ir yra ši knyga. Amžinai pavargusios, amžinai nelaimingos, pavydžios, smarkiai per gerai apie save galvojančios, gal net nemylinčios savo vyro ir neplanuotų vaikų motinos-moters išpažintis. Taip pat tai galėtų būti puikus patarimų rinkinys kaip nereikia auginti vaikų. Aš neįsivaizduoju, kaip galima tapatintis su autore ir jos patyrimais. Man jie sukėlė liūdesį, slogutį ir absoliučiai neigiamas emocijas, ko mažiausiai norisi paėmus knygą į rankas ir prisėdus atsipalaiduoti. Padėjus knygą į šalį tikrai privertė susimąstyti, kad moteriai ilgas (t.y. dešimtmečiais) vaikų auginimas, sėdėjimas namie, jas smarkiai paveikia psichiskai ir ne į teigiamą pusę. Taip pat labai erzino pasakotojos "aš už jus viską žinau geriau" pamokomasis tonas. Ar rekomenduočiau knygą? Tiktai tuo atveju jeigu jus domina mamos-moters neracionalių, nelogiškų poelgių kratinys ir ketinate sau pasidaryti psichoanalizę. Kaip bebūtų tai ne ta knyga su kuriai malonu praleisti vakarą.

Iš tiesų gaila,kad negalima rašyti tiesiog 0 šiai knygai,tai bemt už gražų viršelį galima į veryinti. Pati knyga neverta visiškai nei demesio nei laiko,nei tuo labiau pinigų. Tiesiog klaikus nelaimingos ir nuobodžios moters dienoraštis. Ką norėta pasakyti neašku visiškai. Galima pagalvoti,kad visų mamų toks klaikus gyvenimas, bet tai tikrai ne tiesa. Tiesiog autorei reik pagalbos.

Sunku buvo iki galo skaityti,šįkart tikrai nelabai pasisekė.jaučiasi rašant skubotumas,bandymas sukelti neigiamus jausmus ir dirbtinai rašyti tarsi bandant sukurti wow efektą,kad ir koks jis būtų.tikiuosi,kad parama knygai rašyti šįkart nebuvo skirta,nes tikrai yra daug vertesnių

Tai tikrai ne ta knyga, kurią galima dovanoti moteriai, auginančiai vaikus. Šiek tiek keista, kad autorė norėjo paviešinti tai, kas ten aprašyta, nebent tai jos pagalbos šauksmas. Stilius nuobodus, meninę vertę sunku įžvelgti. Galbūt duočiau daugiau balų, bet autorės egocentristinė pasaulėžiūra nušluoja gailestį.

Knyga nuostabi. Save atpažins daugelis motinų. Skaičiau ir taupiau. Jaučiausi suprasta ir įkvėpta. Noriu dar. Kelia nuostabą, kaip ką tik pasirodžiusią knygą per kelias dienas surijo jos nekenčiantys komentatoriai? Gal visgi jie jos neskaitė, o atėjo čia suvesti sąskaitų?

Knyga patiko, kaip ir visa Vaivos kūryba, nenustokit rašyti :) o dauguma negatyvių komentarų atrodo net neskaičiusių piktų žmonių, just my opinion :)

Manau, kad tai yra vienas tų retų atvejų, kai ne tik gerai praleidi laiką, bet ir jautiesi išgirstas (nors tavo mintis išsako pati autorė), pamaitinęs savo sielą ir įkvėptas. Vaiva Rykštaitė yra autentiška, jos rašymo stilius unikalus ir šią knygą būtinai turi paskaityti kiekviena mama, kad rastų save, nebijotų savęs, nusiramintų, patikėtų savimi, įsikvėptų ir įgautų drąsos. Ši išsilavinusi moteris yra tikras įkvėpimas ir gera suvokti, kad po tuo gražiu fasadu irgi yra visko: nemigo naktų,betvarkės, sabejojimo savimi, bet svarbiausias dalykas ko moko ši moteris - tikėti savimi ir būti drąsia, o visa kita jau kaip nors susitvarkys. Aš puikiai praleidau laiką su šia knygą ir leisiu jai keliauti per savo bičiulių ratelį, nes jos tiesiog turi tai perskaityti.

Nesamone gryna

Labai liūdna knyga - jei išties joje autobiografiniai momentai, tai autorei ir, ypatingai, jos vaikams reikalinga specializuota pagalba. Tikiuosi Havajuose yra vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Kazkoks soc. medijos įrašų rinkinys. N kartų skaitytos temos ir mintys jau kitų autorių. Neoriginalu , matyta. Labai jaučiasi nemalonus susireikšminęs, autorės tonas, egozentriska ir narciziska rašliava. Tikrai neskaitysiu iki galo, gyvenimas per trumpas tokiems tekstams , kai tiek daug puikių knygų ant svieto !

Tikrai nesitikėjau, kad ši knyga taip mane emociškai palies. Vaiva meistriškai gliaudo sunkias temas. Ne kartą verkiau, ne kartą atpažinau save, ne kartą žavėjausi, kiek reikia drąsos kalbėti tokiomis temomis pirmuoju asmeniu. Nuostabus "Pirmąkart" knygos tęsinys. Neišgalvota, tikra, stipri mamų gyvenino dokumentika, kuri tikrai sujaudina, emociškai paliečia, praturtina. Ačiū už turiningą laiką su Jūsų knyga!

Knyga nuostabi, žaviuosi Vaivos kūryba. Šaunuolė!!! Lauksim kitų knygų❤️

Skaitant supratau, kad motinystė gali būti sunki, bet niekas neparuoš tam, kokia sunki gali būti ši knyga. Ji priminė, kad ne kiekviena idėja nusipelno būti paversta tekstu.

Nuostabi knyga. Daug verkiau ir daug juokiausi. Lengvai skaitoma, gausu puikių įžvalgų ir labai gaila, kad taip greitai pasibaigė.

Yra daug daug daug geresnių knygų.

Mano nuomone rašytoja yra išsikvėpusi.

Gavau knygą prieš porą dienų ir vis dar skaitau, bet ji tikrai pranoko mano lūkesčius. Knyga puikiai atskleidžia mamų išgyvenimus, žavi įdomiomis įžvalgomis.

Puiki, laisvai ir drąsiai parašyta giliai jaučiančio žmogaus. Ačiū už patirtį.

Kažkoks keistas minčių kratinys.Kaip ir visos kitos.Pavartai ir padedi…Taupykim popierių geresniem dalykam…

Vienas knygas perskaicius norisi pasilikti sau,kitas ne.Sitos man nesinori.